Autoriai:
Tėvas Stanislovas
Leidykla:
Dialogo kultūros institutas
Sudarytojas:
Sudarė Linas Bukauskas
Išleidimo metai:
2003
Puslapių skaičius:
72
Formatas:
10x18 cm
Įrišimas:
Minkštas
ISBN:
9955-545-08-9
Anotacija:
Ši knyga - žmogaus, skaudžiai išgyvenančio buvimą jam svetimame pasaulyje, atsivėrimo atodūsiai - išpažintys, atodūsiai - klausimai.
Paimkime maisto, nes "dar ilgas kelias". Pelenuose kepta duona. Atgailos duona...
Temaitina mane, Viešpatie, ta duona - turiu eiti...
Antai vėlei mokiniai sprendžia skaičiavimo uždavinį. Štai jau baigė - sudėjo, padaugino, atėmė. Skubiai verčia jie patį paskutinį puslapį, - ,"ar gautas atsakymas?" Jei ne, ieško klaidos, vėl iš naujo daugina, atima… Ir mano gyvenimas - milžiniškas uždavinynas… Vykdau savo pareigas, sprendžiu uždavinius. Taip tęsis tol, kol nuskambės giesmės žodžiai: Reguiem - Lux.
Vis viena ir ta pati mintis nuolat ramybės neduoda: kur patogiau ir šilčiau prisiglaudus. Bet ir vėl reikia eiti... Dažnai pajuntu kankinantį nuovargį. Žinoma, kaip nenuvargsi įvairius šunkelius išbraidęs! Bet kiekvieną kartą, kai pažvelgiu Tau į akis, man rodos, kad mano užspausta siela atsitiesia, o nuvargusios kojos pailsi...
Žinau, Viešpatie, kad Tavo takai tiesūs! ir uolius Tavo kelių keleivius vadiname "rectus ac simplex" - "tiesūs ir paprasti". Tavo keliai tiesūs. Tik aš kraipau juos. Ir taip dažnai teisinuosi ir nuo aukos bėgu… Simboliška, kad laidotuvių dieną giedame: Dirige Domine Deus meus in conspectu tuo viem meam. Taigi: praėjo gyvenimas, nuvargo mūsų kojos, o nueita taip mažai, taip mažai. Ėjome ne tiesiu Viešpaties keliu, bet vingiuotu it Čiurlionio "Žalčio" sonatos taku.
Kai žengėme į Tavo kūriniją ir klausėme jos "kas esi Tu?", greitai rasdavome daugiau ar mažiau aiškų, visada mus patenkinantį atsakymą. Mes pasitenkindavome net ir visiškai neaiškiu atsakymu. Bet kai mūsų sielos gelmė klausia apie Tave patį, jokio aiškesnio atsakymo nerandame. Visa, ką tik apie Tave žinojome, išsakome, bet galų gale vėl turime ištarti: "O vis dėlto tai nesi Tu!" Visi mūsų išmokti žodžiai, kai juos pradedame taikyti Tau, tampa nepakenčiamai menki, šiurkštūs, banalūs... Kaip pavadinti begalybę? Juk ir vardas Begalinis, kurį mes Tau davėme, nėra joks vardas, nes jis prasideda priešdėliu ,"be". Ir tas ,"be" yra mūsų kančia. Už jo, kaip ir už "ne", slypi nepajėgumas, baimė, nusivylimas. Gerai darė tie žmonės, kurie Tavo Vardo niekad neištardavo ir nerašydavo. Kaip Tave pavadinti, Tave, kurs esi toks paslaptingas ir toks neapsakomai didis? Tave, kurs esi visa ir ,"be Tavęs nėra kito". Sunku mums pakelti tą Tavo neaprėpiamumą. Mums, norintiem viskam duoti vardus, viską pasiimti, į ką nors atsiremti. Sunku... Kaipgi mes prisiglausim prie Tavęs, kurs esi nuolatos "ne tas..."?
Mūsų būties pagrindinis jausmas - troškimas pabėgti nuo "nieko", nuo nebūteis. Bėgimas nuo nebūties - yra bėgimas ir į Tave -Tave, "kurs esi tas, kurs esi"...
Bet mums neužtenka žinoti, kad Tu esi. Kai žmogus žino apie Tave tik tiek, kad Tu esi, jis kenčia.Taip, žodžiai "Tu esi" gali slėpti ir tai, kas džiugu, ir tai, kas baisu. Nėra ko stebėtis, kad žmogus, kuris žino tik tai, kad esi, nežino, kaip Tave pasitikti. Jam norisi ir nuo Tavęs bėgti, ir artintis prie Tavęs. Bet galų gale jis tegali užsidengti akis, parpulti kniūbsčias ir drebėti. Drebėti ne is meilės, ne iš neapykantos, bet vien dėl Tavo paslaptingumo.
